Kas yra dantų plombavimas?
Dantų plombavimas – tai terapinė odontologinė procedūra, kurios metu gydomi ėduonies (karieso) pažeisti danties audiniai arba atstatomi dėl dilimo pažeisti dantys.
Kuo naudingas dantų plombavimas?
Tai dantų restauracijos metodas, kurio metu plombinėmis medžiagomis tiesiogiai atstatoma dantų funkcija, forma ir anatominė struktūra.
Dantų ėduonies vystymasis – tai nuolatinis demineralizacijos ir remineralizacijos procesas.
- Kariozinė dėmė (Macula cariosa)
- Paviršinis kariesas (Caries superficialis)
- Vidurinis kariesas (Caries media)
- Gilus kariesas (Caries profunda)
Pradinėje stadijoje kariesas pasireiškia kaip balta matinė dėmelė emalio paviršiuje, dažnai padengta apnašu. Šiame etape dantį galima gydyti be gręžimo ir plombavimo, naudojant fluoro preparatus bei koreguojant burnos higienos įpročius.
Jei pažeidimas stabilizuojasi ir nebeprogresuoja, dėmelė patamsėja (pigmentuojasi). Norint pagerinti estetiką, galima atlikti plombavimą, tačiau tai nebūtina. Paviršinio karieso stadijoje pažeidžiamas tik emalis. Progresuojant, ėduonis pasiekia dentiną – tai viduriniojo karieso stadija. Gilus kariesas pažeidžia dentiną šalia danties pulpos.
Esant viduriniam ar giliam pažeidimui, karioziniai audiniai pašalinami, o defektas atkuriamas estetiškomis ir patvariomis kompozitinėmis plombomis. Vaikams dažnai naudojamos stiklo jonomerinės plombos, kurios išskiria fluorą, skatina remineralizaciją ir mažina antrinio ėduonies riziką, ypač jei burnos higiena nepakankama. Pagerinus burnos higienos įgūdžius, šios plombos keičiamos į kompozitines dėl jų didesnio patvarumo ir estetikos.
Generalizuotas dantų nudilimas gali atsirasti dėl bruksizmo (griežimo dantimis), netaisyklingo sąkandžio, rūgščių poveikio ar išplitusio ėduonies. Tokiais atvejais atliekamas funkcinis anatominis plombavimas – atstatoma dantų anatomija. Po tokio gydymo būtina dėvėti apsaugines bruksizmo kapas.
Kada atliekamas dantų plombavimas?
Esant viduriniajam arba giliajam ėduoniui
Nusidėvėjus esamoms kompozitinėms plomboms
Esant nekarioziniams dantų pažeidimams: atricijai, erozijai, abrazijai ar abfrakcijai
Esant generalizuotam dantų nudilimui – reikalingas funkcinis anatominis plombavimas
Jei pasireiškia simptomai: dantų skausmas, blogas burnos kvapas, padidėjęs jautrumas karščiui, šalčiui ar saldumui
Kaip atliekamas dantų plombavimas?
Pirmo vizito metu pacientui atliekama apžiūra ir konsultacija. Sudaromas individualus gydymo planas, suplanuojami reikalingi vizitai ir jų trukmė. Jei reikia – atliekamos rentgenogramos.
Prieš plombavimą turi būti atlikta profesionali burnos higiena (per paskutinius 6–12 mėn.).
Procedūros metu dažniausiai taikoma vietinė nejautra.
Funkcinio anatominio plombavimo atveju:
- Atliekami dantų atspaudai, sąkandžio registracija, veido lanko bei būsimo sąkandžio aukščio (CO) nustatymas. Duomenys siunčiami į technikų laboratoriją.
- Pagal laboratorinį pavaškavimą dantys atkuriami kompozitinėmis plombomis.
Karieso atveju:
Dantys izoliuojami koferdamo sistema
Pašalinami pažeisti audiniai
Ertmė užpildoma šviesoje kietėjančia kompozitine medžiaga
Po plombavimo plombos poliruojamos, kad paviršius būtų lygus ir blizgus.
Ką svarbu žinoti po plombavimo?
Po procedūros gali pasireikšti laikinas dantų jautrumas (ypač po gilių pažeidimų). Jei nemalonūs pojūčiai nepraeina per 7 dienas – reikėtų atvykti pakartotinei apžiūrai.
Po funkcinio anatominio plombavimo rekomenduojama naktį dėvėti apsauginę kapą (bruksizmo atveju).
Rekomenduojama kas 6–12 mėnesių atlikti profesionalią burnos higieną ir, esant poreikiui, plombų poliravimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Vieno danties plombavimo trukmė priklauso nuo defekto apimties – nuo 30 min. iki 2 val.
Plombos tarnauja vidutiniškai apie 7 metus ar ilgiau. Tai priklauso nuo plombos dydžio, sąkandžio funkcijos, burnos higienos ir atsakingo apsauginės kapos dėvėjimo (jei rekomenduoja gydytojas).
Jei buvo taikyta nejautra – palaukite, kol praeis tirpimas. Jei ne – valgyti galima iš karto.
Funkcinio anatominio plombavimo metu dantis nėra gręžiamas (nes tai ne karieso gydymas). Atliekamas tik paviršiaus pašiurkštinimas (smėliasrove ar poliravimo priemonėmis), kad pagerėtų sukibimas su plomba. Šios procedūros metu atkuriama prarasta danties forma ir funkcija.
Nekarioziniai dantų pažeidimai arba dantų nusidėvėjimas – tai nebakterinės kilmės danties kietųjų audinių praradimas, sukeltas cheminių ir / ar mechaninių veiksnių. Dantų nusidėvėjimas gali būti apibūdinamas ir kaip dantų atricijos, abrazijos, abfrakcijos ir erozijos derinys.
- Dantų erozija – tai kietųjų danties audinių netekimas, sukeltas cheminių ir mechaninių procesų, tačiau ne bakterinės kilmės. Eroziją dažniausiai sukelia rūgščių poveikis – tiek išorinis (vartojant rūgščius gėrimus, vaisius, gazuotus ar energetinius gėrimus), tiek vidinis (pvz., esant gastroezofaginiam refliuksui ar bulimijai). Kliniškai dantų erozija pasireiškia okliuzinių arba lygiųjų dantų paviršių įdubimais, padidėjusiu kandamųjų kraštų skaidrumu bei lygiu, blizgančiu pažeistu danties paviršiumi.
- Dantų abrazija – tai danties paviršiaus netekimas dėl trinties su kita medžiaga, pavyzdžiui, dantų šepetėliu, dantų pasta ar dantų siūlu. Pažeidimai dažniausiai lokalizuojami danties kaklelio srityje, o defektai labiau plečiasi į plotį nei į gylį.
- Dantų atricija – tai mechaninės kilmės dantų nusidėvėjimas, atsirandantis dėl tiesioginio „dantis į dantį“ kontakto, nedalyvaujant pašalinėms medžiagoms.
Nors atricija yra normalus fiziologinis procesas, vykstantis kramtant maistą, pacientams, turintiems parafunkcijų (pvz., bruksizmą, netaisyklingą sąkandį ar trauminę okliuziją), atricija gali tapti patologinio dantų dilimo priežastimi.
Kliniškai atricija nustatoma, kai matomos blizgios, plokščios dantų fasetės (nudilimai), nusidėvėjusių dantų paviršiai atitinka antagonistinių dantų formą, taip pat gali būti matomi dantų įspaudai ant žandų ar liežuvio gleivinės. - Dantų abfrakcija – tai ne ėduonies sukeltas danties pažeidimas kaklelio srityje, kai ties emalio ir šaknies cemento jungtimi netenkama dalies kietųjų danties audinių.
Šį pažeidimą gali sukelti keli veiksniai vienu metu: netaisyklingas sąkandis, per stiprus kramtymo spaudimas, netinkama dantų valymo technika ar rūgščių poveikis.
Dantų abfrakcijos klinikiniai požymiai – tai pleišto formos defektai kaklelio srityje, kurie gilėja labiau į gylį nei plečiasi į plotį.
